Nors Michailas Lermontovas rusų literatūroje dažniausiai prisimenamas kaip maištingas romantikas ir tragiško likimo poetas, ši jautri mintis atskleidžia visai kitą, pažeidžiamą jo sielos pusę. Įdomu tai, kad būsimasis rašytojas nuo vaikystės pasižymėjo ne tik neeiliniu talentu žodžiui, bet ir puikiai tapė, o daugelis jo kūrinių gimė iš gilaus vienatvės jausmo, patirto anksti netekus motinos. Šie poetiški žodžiai atspindi amžiną žmogaus sielos dvilypumą – nepaisant gyvenimo smūgių, cinizmo ir skaudžios patirties, giliai viduje visada išlieka vilties ir tyro, vaikiško tikėjimo kibirkštis. Pasaulį jis paliko būdamas vos 26-erių, žuvęs dvikovoje, tačiau jo kūryboje užfiksuotas ilgesys ir idealizmas iki šiol jaudina skaitytojų širdis.